Prie Kulautuvos sustabdyta Smėlio ir žvyro karjero invazija į Nemuno upės slėnį
Teisme apgintos Kulautuvos, Batniavos, Paštuvos, Virbaliūnų bendruomenių ir visų žmonių, kuriems rūpi Lietuvos gamta ir Nemuno upės slėnio kraštovaizdis teisės, ir užkirstas kelias negrįžtamam neigiamam aplinkos poveikiui.
Kauno rajono savivaldybės tarybai 2021 m. sausio 19 d. sprendimu nepritarus planuojamai ūkinei veiklai ir de jure uždraudus naujo smėlio ir žvyro karjero kasimą Kauno rajone, Batniavos seniūnijos Virbaliūnų kaime, šią ūkinę veiklą inicijavęs verslas (UAB ,,Benefaktor“) sprendimą apskundė administraciniam teismui.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nenustatė jokių pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumo, nors jame buvo reiškiami kaltinimai, kad savivaldybės tarybos sprendimo motyvai yra deklaratyvūs ir neteisiniai, abstraktūs ir nekonkretūs, paremti prielaidomis ir neobjektyvūs, o taryba tariamai nesilaikė pačios deklaruoto ūkinės veiklos subjekto ir visuomenės intereso derinimo principo, neatsižvelgė į pareiškėjos planuojamos ūkinės veiklos teigiamus ekonominius ir socialinius rezultatus.
Advokatų kontoros Šimonis ir partneriai advokatas M. Šimonis, sėkmingai atstovavęs Kauno rajono savivaldybės tarybą ir Kauno rajono savivaldybės administraciją, griežtai atmetė visus skunde nurodytus nepagrįstus pareiškėjo kaltinimus savivaldybei. Advokatas teismui pateikė argumentus bei įrodymus, kad skundas neturi jokio teisinio pagrindo, o iš sprendimo motyvų galima visiškai suprasti, kaip Kauno rajono savivaldybė sprendė viešojo ir privataus interesų derinimo klausimą, įvertino suinteresuotų šalių interesus, tame tarpe ir visos šalies visuomenės interesus bei poreikius. Advokatas pažymėjo, kad šiuo atveju pagrįstai buvo suteiktas prioritetas akivaizdžiai dominuojančiam viešajam interesui, t. y. suinteresuotos visuomenės, gyventojų ir svečių teisėms į saugią, sveiką ir švarią aplinką, teritorijos, kraštovaizdžio, rekreacijos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą.
Teisme buvo įrodyta, kad planuojama ūkinė veikla, kurios metu būtų vykdomas smėlio ir žvyro karjero kasimas, pagal savo pobūdį ir mastą yra ženklus kraštovaizdžio pakeitimas, nes tai pakeistų vyraujantį natūralų gamtinį pobūdį – Nemuno upės slėnio sukultūrintą agrarinį miškingą kraštovaizdį. Teismas atsižvelgė ir į Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nuomonę, kad naujo smėlio ir žvyro karjero kasimui teritorija pasirinkta gamtiškai jautrioje itin vaizdingoje kraštovaizdžio vietoje, tai yra neatsakingai, neįvertinus visų jos vertybių ir laukiamo ūkinės veiklos poveikio, nes pagal Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą nagrinėjamos vietovės kraštovaizdžio erdvinė struktūra yra itin vertinga: kraštovaizdis pagal jo vizualinės struktūros erdvinį despektiškumą yra priskiriamas prie vertingiausių šalyje kraštovaizdžio tipų. Teismas sprendimą be kita ko pagrindė argumentais, kad būtinybė saugoti kraštovaizdį įtvirtinta Seimo ratifikuotoje Europos kraštovaizdžio konvencijoje, taip pat 1992 m. Europos archeologinio kultūros paveldo apsaugos konvencijoje.
Teismas įvertino, kad savivaldybė atsižvelgė į pareiškėjos pateiktą poveikio aplinkai vertinimo programą, bendruomenių gyventojų kreipimąsi, savivaldybės bendrąjį planą ir Kauno rajono savivaldybės strateginį plėtros planą 2021-2027 metams. Teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į siekį išlaikyti bei apsaugoti Kauno rajono dalies teritorijos aplinką bei kraštovaizdį, nekilnojamąsias kultūros vertybes, suinteresuotos visuomenės, gyventojų ir svečių teises į sveiką, saugią ir švarią aplinką. Teismas sutiko su argumentais, kad Kultūros paminklų apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija, todėl numatyta ūkinė veikla prieštarauja paveldosaugos reikalavimams, būtų realiai pažeistos ar prarastos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, formuotųsi neigiama įtaka dar neatskleistoms nekilnojamojo daikto vertingosioms dalims ar elementams, sumenkintas susiformavęs Nekilnojamojo kultūros paveldo kultūrinis kraštovaizdis. Teismas pažymėjo, kad Kauno rajono savivaldybės pagrįstai teikė prioritetą ne naudingų iškasenų gavybai (kasybai), bet teritorijos rekreaciniam pobūdžiui.
Teismas sprendime sutiko su advokato M. Šimonio pozicija, kad būtina atsižvelgti ir į 2020 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įsipareigojimus laikytis gamtą tausojančios politikos principų, priimti sprendimus, formuojančius atsakingą vartojimą, įtraukti visuomenę į gamtosaugos veiklos vystymą ir su aplinkosauga susijusių sprendimų priėmimą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, jog aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga, o aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą.
Teisminio proceso metu buvo atsižvelgta ir į advokato argumentus, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 121, trims Kauno rajono savivaldybės vietovėms – Kačerginės miesteliui, Kulautuvos miesteliui ir Zapyškio miestelio teritorijos daliai – suteiktas kurortinės vietovės statusas, todėl pradėjus tokią ūkinę veiklą kiltų grėsmė Kulautuvai jos netekti. Be to, planuojama ūkinė veikla patenka į galimų potvynių teritoriją, magistralinio dujotiekio apsaugos zoną, todėl poveikio aplinkai vertinimo programoje numatyti sprendiniai dėl rekultivacijos ir pritaikymo rekreacijai yra negalimi pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas.
Teismo proceso metu advokatas M. Šimonis atkreipė teismo dėmesį į reikšmingą Europos žmogaus teisių teismo praktiką susijusiose bylose, pagal kurią veiksmingas naudojimasis teise į pagarbą savo namams reikalauja, kad valstybė imtųsi visų pagrįstų ir tinkamų priemonių, reikalingų apsaugoti asmenis nuo didelės žalos jų aplinkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimas gali kilti, kai pavojus aplinkai yra tokio sunkumo, dėl kurio labai sumažėja asmens galimybė mėgautis savo namais, asmeniniu bei šeimos gyvenimu, todėl Kulautuvos ir Batniavos seniūnijų gyventojų interesus būtina ginti, – įsitikinęs advokatas.
Teismas sprendime sutiko su advokato M. Šimonio pozicija, kad būtina atsižvelgti ir į 2020 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įsipareigojimus laikytis gamtą tausojančios politikos principų, priimti sprendimus, formuojančius atsakingą vartojimą, įtraukti visuomenę į gamtosaugos veiklos vystymą ir su aplinkosauga susijusių sprendimų priėmimą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, jog aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga, o aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą.
Teisminio proceso metu buvo atsižvelgta ir į advokato argumentus, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 121, trims Kauno rajono savivaldybės vietovėms – Kačerginės miesteliui, Kulautuvos miesteliui ir Zapyškio miestelio teritorijos daliai – suteiktas kurortinės vietovės statusas, todėl pradėjus tokią ūkinę veiklą kiltų grėsmė Kulautuvai jos netekti. Be to, planuojama ūkinė veikla patenka į galimų potvynių teritoriją, magistralinio dujotiekio apsaugos zoną, todėl poveikio aplinkai vertinimo programoje numatyti sprendiniai dėl rekultivacijos ir pritaikymo rekreacijai yra negalimi pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas.
Teismo proceso metu advokatas M. Šimonis atkreipė teismo dėmesį į reikšmingą Europos žmogaus teisių teismo praktiką susijusiose bylose, pagal kurią veiksmingas naudojimasis teise į pagarbą savo namams reikalauja, kad valstybė imtųsi visų pagrįstų ir tinkamų priemonių, reikalingų apsaugoti asmenis nuo didelės žalos jų aplinkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimas gali kilti, kai pavojus aplinkai yra tokio sunkumo, dėl kurio labai sumažėja asmens galimybė mėgautis savo namais, asmeniniu bei šeimos gyvenimu, todėl Kulautuvos ir Batniavos seniūnijų gyventojų interesus būtina ginti, – įsitikinęs advokatas.
„Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai konstitucinių nuostatų kloduose įtvirtino tai, kas apsaugo visos visuomenės, lietuvių tautos interesą išsaugoti Lietuvos natūralų išskirtinį kraštovaizdį, gamtines ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertybes. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“, – po teismo sprendimo paskelbimo pažymėjo advokatas M. Šimonis.
Teismo sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo 2021 m. lapkričio 3 d. gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
Advokatų kontora Šimonis ir partneriai
https://simonis-legal.lt
Teismo sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo 2021 m. lapkričio 3 d. gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
Advokatų kontora Šimonis ir partneriai
https://simonis-legal.lt